mardva

mardvà (plg. brus. мopдвa) sf. (4) 1. daugybė, didelis skaičius, būrys: Ir jų paršų mardvà užsiliko Kkl. Girioj uodų mar̃dvos Mrs. Užėjo gyvulių mar̃dvos, nutryps viską Rs. Tokia vaikų mardvà jiems (tėvams) ir ausis apės Mrs. Niekas neis jo mardvon Ds. 2. scom. keik. nenaudėlis, išdykėlis (ppr. apie vaikus): Eik, tu mar̃dva! Ob. Ak tu mardva, kur lakstai?! Sv. Nesisakė, mardva, parjojęs! Vaižg. Ė mardvà! lenda visur Aln. Tai mardva! Nei valgęs, nei gėręs vėl nubėgo an piemenis Jž. Užpuolė šito mardvà (neprašyti svečiai, išdykėliai vaikai, įkyrūs padarai) Ob.